Lėlių teatras Lietuvoje

Spausdinti

Lėlių ir kaukių teatro elementų turėjo senovės lietuvių kalendorinės šventės, medžioklės ir žemdirbystės, vestuvių ir laidotuvių apeigos. Žinių apie lėlininkus Lietuvoje esama iš 15 amžiaus. Nuo 17 a. iki dabar išliko bažnytinio lėlių teatro apraiškų, 18 a. didikų dvaruose buvo žinomi marionečių vaidinimai. 19 a. į Lietuvą atvykdavo klajojantieji lėlininkai iš Lenkijos, Čekijos, Vokietijos, Prancūzijos, kitų šalių, Vilniuje vyko Mechaninio (arba automatų) teatro vaidinimai, rodyti ir šešėlių teatro reginiai. 20 a. po I pasaulinio karo kaimo vietovėse  ir mokyklose rodyti mėgėjiški lėlių spektakliai.

Profesionalaus lėlių teatro Lietuvoje atsiradimas siejamas su dailininko Stasio Ušinsko asmenybe. 1929 – 31 studijuodamas Paryžiuje (tapybą – pas F. Leger, scenografiją – pas A. Exter) S. Ušinskas susidomėjo lėlių teatru, jo istorija, lėlių gamybos tehcnologija. Grįžęs į Lietuvą pradėjo kurti marionetes, vėliau užsakė parašyti jau sukurtoms lėlėms pjesę, repetavo su būsimojo spektaklio aktoriais. 1936 05 06 Kaune parodytas pirmuoju profesionaliu lėlių teatro spektakliu laikomas S. Ušinsko suburto Marionečių teatro spektaklis A. Gustaičio Silvestras Dūdelė (rež. H. Kačinskas ir V. Sipaitis, lėlių ir scenografijos autorius S. Ušinskas, komp. V. Kuprevičius). Raiškios, sudėtingos technikos, bet paslankios konstrukcijos marionetės (~ 0,5 – 1 m. aukščio) vaidino ir S. Ušinsko sukurtame garsiniam marionečių filme Storulio sapnas (1938, rež. H. Kačinskas, dail. S. Ušinskas, filmo operatorius A. Žibas; 1939 rodytas Niujorke). Taip pat ~1936-41 S. Ušinskas parašė lėlių teatrui skirtą knygą – vadovėlį apie marionečių ir kaukių gamybą Lėlių ir kaukių teatras (išleista 2005), kurioje trumpai apžvelgė ir lėlių teatro istoriją. S. Ušinsko patobulinta marionečių mechanika yra užpatentuota JAV  (May 28, 1940 S. Usinskis, patent number 220677).

Lietuvoje lėlių teatrą populiarino ir užsienio lėlininkai (1935 gastroliavo čekų teatras Spejbl a Hurvinek).1933-41 Vilniuje veikė žydų teatras Maidim, 1937-41 lenkų lėlių teatrai Bajka (įkūrė ir vadovavo Jadwiga ir Janas Wladyslawas Badowskiai) ir Wilenski Teatr Lątek (1937 įkūrė ir vadovavo O. Dobuzinska-Totwenowa, nuo 1945 teatras tęsė veiklą Balstogėje, Lodzėje, Gdanske).

Profesionalųjį lėlių teatrą Lietuvoje plėtojo Mykolė Krinickaitė, kuri 1941 – 44 vadovavo Vilniuje teatre Vaidila veikusiai lėlių teatro trupei. 1944-49 veikė šios trupės pagrindu įkurtas Vilniaus valstybinis lėlių teatras, kurio vadovės ir rež. M. Krinickaitės sukurtiems spektakliams buvo būdinga imitacinio teatro bruožai. 1949 teatro trupė buvo prijungta prie Kauno jaunojo žiūrovo teatro (veikė iki 1952).

1958 režisieriaus Stasio Ratkevičiaus (1958 - 1997 meno vadovas) ir jo žmonos Valerijos Gruodytės iniciatyva įkurtas Kauno valstybinis lėlių teatras. 7 d-metyje šiame teatre plėtota realistinio imitacinio lėlių teatro kryptis, nuo 7 d-mečio pabaigos dailininko V. Mazūro ir režisieriaus S. Ratkevičiaus spektakliuose (P. Mančevo Zuikių mokykla, Eglė žalčių karalienė, pagal S. Nėrį, abu 1968, A. Popescu Spindulėlis 1971) pradėta plėtoti lėlių teatro specifinė poetika, naudotas ekspresyvus plastinis judesys, ritmų kaita, apibendrintos sąlygiškos formos. Nuo1975 šiame teatre režisavo Laima Lankauskaitė, A. Stankevičius (nuo 1997 meno vadovas). Vėliau su teatru bendradarbiavo režisieriai R. Driežis, J. Januškevičiūtė, O. Žiugžda, dailininkai D. Barauskas, J. Račinskaitė, J. Stauskaitė.

1958 režisieriaus ir dailininko Balio Lukošiaus (iki 1969 meno vadovas) iniciatyva įkurtas Vilniaus teatras Lėlė. B. Lukošius statė spektaklius daugiausia pagal lietuvių rašytojų kūrinius; jiems buvo būdinga imitacinio lėlių teatro bruožai. Naujas, meninės brandos etapas „Lėlėje“ prasidėjo tada, kai garsiausius savo spektaklius čia režisavo gyvąja lėlių teatro legenda šiandien tapęs dailininkas ir režisierius Vitalijus Mazūras. V. Mazūro (1971 – 79 ir 1988 – 93 meno vadovas) sukurtiems spektakliams (M. Martinaičio Pelenų antelė 1971, Avinėlio teismas 1976 ir Žemės dukra 1981, A. Gudelio Gavrošas 1973, pagal V. Hugo, S. Gedos Pasaka apie stebuklingą berniuką 1974, Ak vija, pinavija, pagal J. Biliūną, ir Dainuojantis ir šokantis mergaitės vieversėlis, abu 1979, A. A. Jonyno ir V. Mazūro Cirkas yra cirkas 1982, J. Knautho Lakštingala 1983, pagal H. Ch. Anderseną, F. G. Lorca farsai 1986; visų ir dailininkas) būdinga sceninio vaizdo, teksto, lėlių plastikos ir muzikos vienovė. V. Mazūras sukūrė universalų, ne vien vaikams skirtą poetinį sąlyginį teatrą, reikalaujantį žiūrovų asociatyvaus mąstymo, spektakliuose pabrėžė vizualinę spektaklio pusę, jo formą (ją įkūnijo lėlės, scenovaizdis, judančių vaizdų kompozicija), sceninę atmosferą.

Rež. A. Ragauskaitės spektakliuose (J. Čepoveckio "Kicius, tetulė ir aš" 1970, V. Palčinskaitės Pieno pūko miestas 1971, abiejų dail. V. Mazūras) naudota aktoriaus buvimo scenoje sąlygiška forma. 9 d-metyje „Lėlėj“ režisavusi L. Lankauskaitė sukūrė netradicinių formų muzikinių spektaklių (pirmąją Lietuvoje lėlių operą – G. Mareckaitės  Mes – žvirbliukai 1983, pagal J. Radičkovą, dail. V. Mazūras, komp. O Balakauskas; pirmąjį Lietuvoje lėlių baletą – Žvėrių karnavalas 1984, dail. A. Bagočiūnaitė, M. Urbaičio muzika pagal C. Saint Saensą). Nuo 9 d-mečio teatre reikšmingų spektaklių sukūrė R. Driežis, A. Bagočiūnaitė,  A. Mikutis, N. Indriūnaitė, J. Skuratova.

20 a. 6-7 d-metyje Lietuvoje išpopuliarėjo mėgėjų lėlių teatrai. Tam įtakos turėjo nuo 1967 rengiamas mėgėjų lėlių teatrų festivalis "Molinuko teatras". Mėgėjiški lėlių teatrai veikė Utenoje ("Zuikis Puikis", įkurtas 1973), Gargžduose ("Arlekinas", įkurtas 1976), Kaune ("Nykštukas", įkurtas 1975), Panevėžyje (Panevėžio lėlių vežimo teatras, įkurtas 1986).

Nuo 20 a. 9 d-mečio Lietuvoje pradėta steigti naujus nevalstybinius lėlių teatrus (dalis mėgėjiškų teatrų tapo pusiau profesionaliais, municipaliniais, nepriklausomais). 1988-91 Vilniuje veikusio "Šėpos" teatro itin aktualiuose tuo metu spektakliuose režisierius Gintaras Varnas atgaivino Vilniaus universitete  1921 – 33 rengtų Szopka Akademicka vaidinimų tradiciją (Revoliucijos lopšinės 1989, Komunistinės nostalgjos 1990). Vilniaus vitražinių lėlių teatras "Vaivorykštė" (įkurtas 1992) plėtoja šešėlinių lėlių teatrą. Klaipėdos lėlių teatre (įkurtas 1992) spektaklius režisuoja J. Januškevičiūtė, Gintarė Radvilavičiūtė (nuo 2000 teatro meno vadovė) ir kiti. 1995 – 2001 Vilniaus viešosiose erdvėse rodyti aplinkos teatro Miraklis spektakliai, juose naudotos ir ~ 4 m aukščio lėlės. 1997 Vilniuje Nijolė ir Vitalijus Mazūrai įkūrė teatrą "Paršiukas Ikaras", 1999 Aurelija Čeredaitė – teatrą "Žalia varna". Nuo 2004 Vilniuje veikia "Stalo teatras" (vadovė Saulė Degutytė), nuo 2005 Kaune - audiovizualinius performansus su lėlėmis pradėjo rodyti "Psilikono teatras" (vadovė Auksė Petrulienė).

1969 - 1994 lėlių spektakliai buvo kuriami Lietuvos Televizijoje. Per TV rodyti ir repertuarinių lėlių teatrų spektakliai. Lėlės naudotos ir kitų žanrų – dramos (M. Šatrovo "Mėlynieji žirgai raudonoje pievoje" 1982, "Golgota" 1987, pagal Č. Aitmatovą, abiejų rež. J. Vaitkus, "Ilga kaip šimtmečiai diena" 1983, pagal Č. Aitmatovą, rež. E. Nekrošius, S. Parulskio "Iš gyvenimo vėlių" 1995, "Daktaras ir Mangaryta" 2003, abiejų rež. V. V. Landsbergis) ir operos  (P. Čaikovskio "Pikų dama" 2001, C. Monteverdi "Tankredžio ir Klorindos dvikova" ir "Nedėkingųjų šokis" 2008, abiejų rež. G. Varnas) spektakliuose.

Lietuvoje rengiami svarbesni tarptautiniai lėlių teatro festivaliai: "Šypsos lėlės ir vaikai Kaune" (nuo 1991), "Lagaminas" Panevėžyje (nuo 1993), "Aitvaras "Alytuje  (nuo 1999), "Karakumų asilėlis" Klaipėdoje (nuo 1997) ir kiti. Lietuvos lėlių teatrai aktyviai dalyvauja įvairiuose užsienio festivaliuose, daugelis yra UNIMA ir ASSITEJ organizacijų nariai.

Teatro lėlių kolekcijas kaupia Lietuvos Teatro, muzikos ir kino muziejus, Valerijos ir Stasio Ratkevičių lėlių muziejus Kaune ir Vilniaus teatro Lėlė muziejus.

Lietuvoje lėlių teatro specialistus rengia trys valstybinės mokslo institucijos: Lietuvos muzikos ir teatro akademija ir Klaipėdos universitetas rengia aktorius ir režisierius; Vilniaus dailės akademija  moko scenografus.

Parengta pagal Visuotinę Lietuvių Enciklopediją (XII tomas, 2007)

 

Naujienų prenumerata

Rekomenduojame

Teatrinė instaliacija vienam žiūrovui
MEILE, DON'T STOP
















Skaityti daugiau...

Dienos video

khantry design